„Kauno alus” yra įsikūręs pačiame Kauno centre, Savanorių prospekto pradžioje. Ilgą laiką buvo manyta, kad pirmasis šios Kauno alaus daryklos paminėjimas užfiksuotas 1888 metais, tačiau, tyrinėjant archyvuose sukauptus dokumentus, buvo atrastas 1846 metų tuometinės caro kanceliarijos rašytas dokumentas, kuriame minima ši alaus darykla.

Oficialia daryklos įsteigimo data tapo 1888 m., kai ją įsigijo Aleksandras Bliumentalis. Vėliau „Ragučio” vardu pavadintą daryklą, 1934-1935 m. valdė akcininkai Hipatija Yčienė, Volfas Brekloris bei Silonas Švarcas. Iki tol epizodiškai dirbdavusi įmonė pradėjo nuolatinę alaus gamybą ir suklestėjo.

Vėliau darykla visiškai atiteko garsiai Kauno verslininkų Yčų šeimai. Hipatijos Yčienės valdoma alaus darykla parduodavo daugiausiai alaus ne tik laikinojoje sostinėje. Jos verdamas alus buvo vertinamas ne tik šalyje, bet ir Europoje.

Nuo 1941 m. veikęs kaip savarankiška įmonė, 1959 m. „Ragutis” prisijungė prie „Raudonosios pašvaistės” susivienijimo ir išsinešė savo vardą. Seniausia Kauno alaus darykla pasivadino „Žalsvyčio” vardu, kilusiu nuo alaus gamyboje naudojamų žalsvyčių veislės žirnių pavadinimo.

„Kauno alaus” daryklos atgimimas prasidėjo 2000 metų rudenį, kuomet tada dar „Žalsvyčiu” besivadinusią daryklą įsigijo naujieji savininkai. Būtent jie užsimojo išsaugoti ir modernizuoti seniausią šalyje originaliose patalpose išlikusią alaus daryklą ir taip atversti naują lietuviško alaus istorijos puslapį.

Kiek ilgiau nei per pusmetį atliktą įmonės modernizavimą projektavo tarptautinis maisto pramonės koncernas „Alfa Laval”. Senosios daryklos patalpose buvo nuklota 2000 metrų naujų vamzdžių, sumontuotas aludarių vertinamas šlapio malimo malūnas.

Atnaujintos daryklos pajėgumai liko tokie patys – 50 tūkst./dal. per mėnesį.

Kai kurie išsaugoti „Kauno alaus” daryklos įrengimai mena 1923 m. gamyklos modernizavimą. Daugelis senųjų įrengimų išgyveno iki pat paskutinio gamyklos atnaujinimo, jie bus išsaugoti ir puoš daryklos muziejų.

Kartu su istoriniu palikimu „Kauno alaus” darykla paveldėjo ir unikalų alų leidžiančias virti gamtos dovanas. Visos atsinaujinusios daryklos alaus rūšys brandinamos į „Kauno alaus” kiemą besileidžiančio Žaliakalnio kalvos šlaito gilumoje. Dar praeitame amžiuje iškastuose rūsiuose visus metus laikosi vienoda temperatūra. Tokios gamtos dovanos neturi jokia kita alaus darykla Lietuvoje.

Dar nuo Nepriklausomos Lietuvos laikų Kauno alaus gamykla garsėjo nepaprastu šaltiniu, kuris pradėjo trykšti daryklos kieme gręžiant šulinį. 1925 metu „Lietuvos ūkininko” žiniomis, šaltinis trykšdavęs tokiu stiprumu, kad per valandą duodavęs iki 5 tūkst. kibirų gryno kaip krištolas vandens. Iš 289 metrų gilumo šulinio plūstantis vandens fontanas kartą buvo užliejęs net pusę Laisvės alėjos. Šaltinis, kuris sovietmečiu buvo užplombuotas, buvo vėl atrastas ir laukia savo laiko.

Dar viena istorijos dovana yra „Kauno alaus” kieme esantis senasis malūnas, kuriame savininkai planuoja įrengti alaus restoraną ir muziejų.